Meilės gidas - DarniPora.lt tinklaraštis

Nepatikėsit, bet man šluostyti dulkes gali būti maloniausias dienos įvykis. Kaip šiandien, kai mano širdyje švaros diena. Pakėliau mėnesius nejudintą laiškų, šokolado popierėlių, žurnalų, kompaktinių diskų ir kitokių smulkmenų krūvą. Išslydo oranžinis diskas vaikiška rašysena iškeverzotu James Blunt vardu. Išslydo iš minčių dienos darbai. Suklupusi dulkėse tarp suverstų daiktų klausiau klausiau… Sukosi mintinai užmirštos dainos, sukosi ašaros ant blakstienų galiukų… Iš džiaugsmo, skausmo ir ilgesio. Dėl to vakaro, kai man ir mums parodei nepamirštamo koncerto DVD, berniuk… Tai neteisinga. Manęs, mūsų, tavęs nebėra kartu. Liko tik įrašas. Išsibarstėm, berniuk…

Apie berniuką. Jis buvo žavus. Nes jame tobulai derėjo vaikas ir suaugęs vyras: valiūkiškai sušiaušti plaukai, simpatiška riesta nosytė ir platūs vyriški pečiai. Nešiodavo juokingas pižamines kelnes ir buvo iki skausmo atviras. Sakydavo švelnumą, sakydavo nešvankybes tyromis akimis. Visi jį mylėjom. Nes buvo asmenybė, kokios daugiau nesutiksim. Mane žavėjo, bet negalėjau ilgai ištverti šalia jo. Nes amžinai jaučiau lyg juodą šešėlį šalia. Berniukas, kuris neturėjo angelo sargo, tik niūrią pilką dėmę kaulėtomis giltinės rankomis…

Jam, kaip ir visiems šiais laikais, trūko švelnumo. Daviau kiek pajėgiau. Aš glostydavau jam nugarą visa siela. Prieidavo, paprašydavo, o aš glostydavau… Gera būdavo jausti maža berniuką virpantį po mano pirštais už tvirtų vyriškų pečių. Kartais būdavo taip švelnu, jog nurydavau nepastebėtą ašarą. Ir labai stipru. Taip stipru, kad niekada taip ir nedrįsau prašyti… Tačiau ir aš norėjau būti paglostyta.

Dabar išsibarstėm po miestą. Neberašau. Nebeieškau. Nebesvajoju iškepti berniukui puriausią morkų pyragą. Neturiu išeities. Privalau gerbti jo norus. Pasirinko nebekapstyti praeities. Nebeskambina. Gerbiu. Žaviuosi. O aš vis dar negaliu paleisti to ypatingo ryšio, siejusio mus visus lyg bepročius.

Gaila - atminty išliko veidas, bet balsas apsitrynė… Atsimenu mūsų pokalbių turinį, bet ne tavo balso tembrą. Šypsojos mano siela klausydama vyro-berniuko minčių apie tobulą meilę, kurią tikėjosi rasti. Ironiškai liūdėjo širdutė, nes kai kas tebesugebėjo tikėti, kad yra siela, galinti išgelbėti nuo savo šešėlių, nuo vaiduoklių, naktimis prisėdančių kojūgaly…

Jei būtų truputį ryškiau apsvaigčiau nuo prisiminimų muzikos ir dulkių sūkury… Berniuko žodžiai man lyg pasaka, kurią nužudo kasdienybė. Jis gyveno ateities viltimi, bet ar suvokė, kad gražiausia, kas gali nutikti, BUVO ta akimirka… Tas momentas, kai lieka viena milisekundė iki mano virpantys pirštai palies jo pečius… Žinau, berniuk, teigei, kad tai ne tokia meilė, kuri tave išgelbės. Tai draugiškas rūpestingas švelnumas, o ne besąlyginė romantiška aistra. Bet, berniuk, man tai buvo tikriausia kada nutikusi jausmų akimirka. Nuoširdžiausias ryšys. Ar nepražiopsojai lėkdamas paskui savo bėgiojančias toliais akis?