Egsistencinis nuobodulys
Kartais sutikę kitą žmogų pamatome lyg savo atvaizdą. Keistas dalykas. Man taip nutiko vakar. Nepavadinčiau to nepažįstamojo savo veidrodiniu atspindžiu, tačiau kažkas jame pasirodė skausmingai sava. Padėjo suprasti, ką nujaučiau, tačiau nemokėjau įvardinti ir išreikšti.
Tai buvo nuobodulys. Jam buvo velniškai nuobodu su manimi susipažinti, kalbėti, reaguoti. Turėjau įsižeisti? Galbūt, bet tik ne šiuo atveju. Nes mačiau, kad jo abejinga veido išraiška nebuvo niekaip susijusi su manimi. Jaučiau - net jei būtų bendravęs su pačia seksualiausia aktore, ta nyki mimika nebūtų dingusi nuo jo veido…
Savo būseną pats vadino tingėjimu. Pasakojo, kaip norėtų kopti į kalnus, bet ne taip labai, jog rimtai imtųsi pasiruošimo. Trokšta pasistatyti namą, tačiau jam sunku pasijudinti, kad uždirbtų tam pinigų. Jis daug ko norėtų, tačiau ne taip stipriai, jog imtųsi realių veiksmų blankioms svajonėms įgyvendinti… Ir žmonės. Sakė, kad jie nebeatrodo įdomūs, naujai sutiktos asmenybės nebestebina, o namiškiai tiesiog nervina.
Ir čia pasijutau lyg būtume seni sielų pažįstami, kuriuos vienija apatija. Viskam. Gyvenimui, darbui, žmonėms, kelionėms, net… seksui. Maistas teturi pusę savo skonio, akys – mažą dalelę buvusios ugnies…
Aš ilgai mąsčiau, kaip pavadinti šią būseną. Matyt tiksliausiai ją atspindėtų žodžiai „egzistencinis nuobodulys“. Kai jau atrodo, kad niekas nebenustebins ir nebeuždegs… Einu į pasimatymą žinodama, jog vyras manęs nesužavės tiek, kad pamesčiau galvą. Dirbu, tačiau dedu tik tiek pastangų, jog išgaučiau patenkinamą rezultatą. Man velniškai nuobodu būti čia ir dabar. Būtų dar nuobodžiau būti ten kažkur kitur… Nebemoku įsimylėti, nes tai atrodo banalu. Man nuobodūs romantiški pasivaikščiojimai vasaros vakarais. Aš iš tiesų nieko nenoriu ir niekuo nebetikiu…
Štai toks tas mano egzistencinis nuobodulys. Kaip su juo tvarkausi? Čia ir įžvelgiau didžiausią skirtumą tarp savęs ir to vaikino. Jis leidžia abejingumui tiesiog būti. Gyvena jame sustingęs, bet tiki, jog tai praeis. Nepanikuoja. Ramiai. Tuo tarpu aš blaškausi. Ieškau, kas galėtų mane sudominti. Nusiviliu neradusi. Stengiuosi bet kokia kaina išvaikyti nenugalimą nuobodulį. Mane apima panika pagalvojus, kad jau niekas šiame pasaulyje manęs nebenustebins… O jei tai nepraeis..? Jei paskęsiu tame apatijos liūne?
Atsakymų šiandien neturiu. Todėl slenku į savo nuobodžią lovą su slogučiu. Pasilinkėsiu sau labos nakties.
Labos ir Jums…
DarniPora.lt angliškai
2008 03 03 09:12
Puiki teme pirmadieniui. Itariu, kad kalbate apie kur kas stipresne apatija, taciau bent jau man kazkas panasaus nutinka butent pirmadieniais. Rodos, kiek bemiegociau, miego neuzteks, kad ir kiek valgyciau, jausiuos alkana, o darbe, kad ir kokia uzduoti begauciau, idomu tikrai nebus. O juk as myliu savo darba!!! Tik ne pirmadieniais.
2008 03 03 09:31
noreciau pasiteirauti, kokio amziaus straipsnio autore?
2008 03 03 11:24
Panašu į depresiją
2008 03 03 12:05
Tai ne pirmadienio apatija. Tai apatija trunkanti… mėnesiais. [Agnė]
2008 03 03 12:07
Kodėl domina straipsnio autorės amžius? Pripaišysit nebrandumą? :) [Agnė]
2008 03 03 20:55
Nemanau, kad galima kazka sioje situacijoje vadinti nebrandziu. Ypac nezinant situacijos, kodel tokie jausmai kankina. Viena aisku - nera smagu, kai nuolat gyveni su apatija. Kazin, ar su ja imanoma susigyventi…
2008 03 03 21:12
Ir kodel beprasidedant pavasariui paastreja visos opos…? DAUG sunkiau dziaugtis gyvenimu. Sakysit, nera kuo dziaugtis? Nesamone. Nes tiesiog pamirsot vertinti tokius dalykus, kaip siek tiek padidejes atlyginimas, geru draugu kompanija. Bent as pamirsau. Nes buvau ismokusi dziaugtis svaigiais dalykais, o dabar liko tik zemiski. Pazadu - ismoksiu ir vel juos branginti!
2008 03 03 21:59
Tokia pažįstama būsena…Pavydžiu žmonėms,mokantiems džiūgauti dėl šiek tiek padidėjusio atlyginimo arba gerų draugų kompanijos.O ar gali būti "gerų draugų kompanija"?Tikrai gerą draugą gali sutikti vieną kitą.Man juokinga apgaudinėti save ir blaškytis ieškant ,juk neradus dar labiau didėja nusivylimas.Jeigu skirta-rasi ko ieškojai,jei neskirta-kam save plėšyt?
2008 03 03 22:09
Man drauge karta pasake:"O tu pameluok sau, patikek, ir kol tikesi - veik!". Visai ne apie apatija ji tada kalbejo. Bet perskaiciusi si irasa, pamaniau, kad labai tinka. Negi tikrai nepavyktu pameluoti sau, kad idomu, patiketi o tada - nejucia is tiesu isitraukti…?
2008 03 04 11:52
Perle, deja, ne viskas taip paprasta. Kiek laiko galima save apgaudinėti? Dieną, savaitę, visą gyvenimą? Gal geriau tiesiog pergyventi šį etapą kaip ir visus kitus. [Agnė]
2008 03 04 11:54
Virginija, o aš niekaip neapsisprendžiu, ar pasiduoti likimui, ar bandyti jį perkurti. Painu. [Agnė]
2008 03 05 10:37
Mieloji Agne, ar tu nesi savo gyvenimo šeimininkė….
2008 03 05 10:56
Mielasis anonime :) Kartais atrodo, jog esu, kartais, kad kai kurių jėgų tiesiog neįmanoma suvaldyti… [Agnė]
2008 03 10 09:15
O aš atsakymą turiu. Šiais laikais labai madinga kelti klausimus paliekant juos be atsakymų, teisinantis, kad gyvenimas esąs toks sudėtingas, kad nėra jame nei tiesos nei teisybės… Melas! Yra tiesa. Tiesa - tai Dievas, amžinojo gyvenimo viltis, tikėjimas, kad yra aukštesnės vertybės, o svarbiausia - Meilė.
2008 03 10 14:01
Gintarai, sutinku su tavimi. Bet neįmanoma kasdienybėje kaskart išlikti arti didelių dalykų… Esam žemės kirminiukai su žemiškom bėdom ir kvailais klausimais. [Agnė]
2008 03 12 00:06
man truputį pagelbėjo valdoma kvailystė… Ji padeda laukti.
2008 03 12 12:50
Egi, kaip atrodo tavo valdoma kvailystė? [Agnė]
2008 03 16 00:02
Pazystama situacija ,cia juk Dvynio sindromas .Nezinau kiek tiketi horoskopais! Juk is tiesu labai gyvenimiska.Nori to zmogaus,o vidine busena drasko,kad geriau neprasideti .Juk kiekvienam sava situacija!Bet kartais svetimos klaidos duoda geras pamokas!
2008 03 18 12:03
Hmm… O aš pagal zodiaką dvynys… Kažkada vienas vyras man sakė, kad tai blogiausias ženklas moteriai… [Agnė]
2011 07 09 11:15
Perskaičiau.Ilgai mąsčiau…Maniau,kad aš viena tokia nenormali:]] Nepažįstu savęs! Viską,kas manyje buvo gero ir žavaus-praradau.Nepastebėjau kada ir kur! Akyse nebeliko tų liepsnelių,o širdyje džiaugsmo.Daug teko kažkada patirti sunkumų,bet tuomet džiugino net ir smulkmenos…
O baisiausia yra tai,kad nieko nieko nebenori!
Anksčiau susikurdavau sau neįgyvendinamas svajones,nepasiekiamus tikslus ir bandydavau ,visas kliūtis nugalėdama,jų siekti.Dažnai PAVYKDAVO!
Ar kaltos kokios aplinkybės,nebe taip gerai susiklosčiusios,ar užgesusi meilė…Nežinia.Bet ta būsena,kai pats sau žiauriai nebepatinki-tiesiog žudo!
O įdomiausia-kad aplinkiniai ,net artimieji to nepastebi.
Atrodo,kad kraustausi iš proto…
2011 08 21 15:55
as irgi ivardinau savo busena kaipo apatija. o siandien pagaliau issivaliau vonia ir po darbo, trindama rankas, pagalvojau, kad esu patenkinta. seniai betvarkiau namus, vis dienorasty rasiau, kad pavydziu kitiems jaukumo…tai gal man ne apatija, o tik tinginyste? dar taip pabandysiu…jeigu praeis ta busena, tai, vadinasi, galima jos isvengti. as bent pavydziu kitu entuziazmui, jaukumui, dziaugsmui…reiskia, emocijos kiek valdo. o dabar sedziu darbe, delioju teksta, jei bus rezultatas, vadinasi, bus ir pasitenkinimas. reikia kokio rezultato…po ilgo neveiklumo jis atrodo kaip stebuklas…