Kaip įveikti drovumą?
Šiandien prisipažinsiu Jums apie savo silpnybę. Apie drovumą. Susimąsčiau apie tai, kai eilinį kartą papuoliau į situaciją, kurioje jis tapo kliūtimi. Kodėl kartais jaučiamės lyg supančioti grandinėmis? Ko bijom?
O buvo taip: ėjau gatve ir stotelėje ant suoliuko sėdėjęs simpatiškas vyras įsispoksojo į mane ir pamerkė akį. Į jo šypseną, akimirką sudvejojusi, sureagavau pasimesdama ir nuleisdama akis… Jau po kelių sekundžių gailėjausi tokios savo reakcijos, nes galbūt eilinį kartą praleidau progą užmegzti įdomią pažintį tiesiog gatvėje ar bent jau praskaidrinti dieną lengvo flirto dvelksmu.
Kodėl nuleidau akis? Nežinau. Tai lyg koks instinktas nesąmoningai atsirandantis šalia nepažįstamo vyro. Ar tai mano nepasitikėjimas savimi? O gal - vyrais? Gal tiesiog bijau būti nesuprasta ir atstumta. Matyt reiktų susirasti asmeninę psichoterapeutę…
Kiekvieną kartą pasižadu sau, kad būsiu drąsesnė. Bet taip ir neišmokstu flirto žaidimų praktinio pritaikymo, nors su teorija esu gerai susipažinusi… Net gėda, nes dirbu lyg ir “santykių eksperte”…
DarniPora.lt angliškai
2008 09 10 10:56
perskaičius kilo klausimas, kokia kliūtimi Agnei tampa drovumas. kitoje pastraipoje radau atsakymą - įdomios pažinties užmezgimui ir lengvam dienos flirtui. kaip suprantu tokie nepatogumai nėra gyvybiškai svarbūs ir labai trukdantys gyvenimo kokybei, todėl keistai nuskambėjo “matyt reikėtų susirasti asmeninę psichoterapeutę…” lyg girdėčiau: nusičiaudėjau, bėgsiu pas gydytoją.
2008 09 10 12:18
Žinoma, kad nėra gyvybiškai svarbūs. Tiesiog dėl savo baimių ir neryžtingumo prarandame tiek progų praskaidrinti savo gyvenimą… Dar niekada nesigailėjau padariusi drąsų sprendimą, bet daug kartų gailėjausi to, ko nepadariau…
2008 09 10 12:19
Ir apie internetines pažintis. Ar jos būtų tokios svarbios, jei žmonės būtų mažiau drovūs ir kompleksuoti..? Kažkada daug kas susipažindavo tiesiog gatvėje, dabar bendrauja sėdėdami namuose prie kompiuterio.
2008 09 10 17:11
ar drovumą iš tiesų reikia įveikti? galbūt, jeigu jis nesveikas. O jeigu sveikas drovumas? Ar tokio jau nebūna? :)
o jeigu drovumą peržengus pakliūsi į padėtį, kurios visai nenorėjai ir nesitikėjai. Nuotykiai moterims su vyrais ne visad būna tik skaidrūs ir laimingi
2008 09 10 17:59
Oje, kokia plati tema.
Aš iš principo netikiu pažintim gatvėje, nes tai visiškai akla loterija, kuri geriausiu atveju apkrauna formalumais kultūringai nusiplauti, jei kas nepatiko, o blogiausiu atveju išvirsta į santykius, kurie tau galbūt visai netinka ir kas vėliau (ypač jei kokie netyčiukai prispyrė) pavirsta dar vienom beprasmėm skyrybom.
Nes ką gali pasakyti apie žmogų vos keliolika sekundžių žvilgsniu nulydėjęs gatvėje? Nieko, neskaitant to, kad gražus/negražus, elegantiškai apsirengęs/kaliausė, bet tai labai mažai.
Tikiu pažintimis teminėse fokusuotose aplinkose, kur atsiranda pakankamai laiko apčiuopti asmenybes ir bent daugmaž suvokti, ar charakteriai suderės ilguoju laikotarpiu. Tarkim kaip terpės tinka darbas, studijos, turistinės ar nelabai kelionės, būreliai, iš bėdos - konferencijos, seminarai, teatrai ir t.t.
O atsitiktinių Keno loto kamuoliukų traukliojimas gatvėje - tikrai ne :)
2008 09 10 18:10
Mantai, rašiau nebūtinai apie vyro/žmonos ieškojimą gatvėse, nors visko būna, nėra taisyklių ;) Tiesiog apie tuos saldžius gyvenimo prieskonius, atsirandančius netikėtai ;)
2008 09 10 21:44
Ir šaunuolė, kad nuleidai akis.:) Daugiausia ko jis galėjo tikėtis, tai šypsenos… Šiaip tai nėr čia ko mirksėti, o pakelti savo subinę nuo suoliuko ir pasistengti susipažinti… ar mirksėjimas tai jau flirtas? (lyg įkritus musei? :)) )
2008 09 11 11:20
Egi, tavo atsakymas mane pralinksmino :))) Iš tiesų, jei būtų ryžtingesnis, gal ir bėgtų iš paskos ir paprašytų telefono numerio. Bet aš visada labai greitai vaikštau ir kur nors skubu :)
2008 09 11 11:24
Danute, geroms mergaitėms dangus, blogoms - viskas ;) Manau, kad drąsa nelygu lengvabūdiškumui. Mano idealai - ryžtingos save gerbiančios moterys.
2008 09 12 11:55
O man visko ir nereikia… :)
2008 09 12 12:01
Manau “viskas” niekada nepatrukdytų ;) Įsivaizduokite gyvenimą, kuris yra pilnavertis ir tenkinantis visose srityse. Norėtųsi…
2008 09 12 16:20
Man atrodo, toks “viskas” visose srityse ilgai neužtrunka, net jei moteris ryžtinga ir save gerbianti. Vis tiek ateina laikas (kuris irgi praeina), kai ryžto nėr, sėdi ir galvoji sau, kokia aš vargšelė, kokia menka, gerbiu tik pati save, o daugiau niekas… tada džiaugies, jei nors vienoj srity gyvenimas atrodo patenkinamas. O kartais būna kad nei vienoj :(
2009 02 04 19:12
Psichoterapeutės ieškoti nereikia - paprasčiausiai nes neturi psichinių sutrikimų. Tačiau jei galvotum (nors kažkiek) įveikti savo drovumą - pilnai tam pritarčiau. “Nereikia?” “Kam?” - apie ką jūs kalbate? - jeigu žmogus negali būti savimi, jeigu jį suparalyžuoja (kažkokios aplinkybės) ir jis nori iš to išsivaduoti, jūs sakote jam ne, tau to nereikia?
Pasitikėjimas savim merginai gali nebūti toks “gyvybiškai svarbus”, kaip vyrui, tačiau jis tikrai ne tik nepakenks, bet ir atvers daug naujų galimybių jos gyvenime. Siūlyčiau pradėt nuo kokios knygelės (Sam Horn, “What’s Holding You Back?” ar apn.), o tada pati suprasi kaip žengt toliau.