Mylėti netinkamą žmogų
Kartais gyvenime nutinka keistų dalykų. Pavyzdžiui, šauni graži linksma mergina įsimyli netinkamą žmogų. Turbūt visiems bent kartą teko matyti ar net patirti tokius santykius. Mergina verkia, nyksta… Kol atrodo nieko iš jos nebelieka - tik ašarų kamuoliukas. Buvusi laiminga mergina tampa pavargusia kankine.
Kodėl taip atsitinka? Kodėl moteriai, kuri gali rinktis tarp daugelio vyrų, staiga prireikia savanaudžio niekšelio, neištikimo, vedusio, tinginio ar kokio nors kitokio nevykėlio? Gal tai jos noras pasirūpinti tuo, kuris pats nesugeba būti atsakingas už save. Gal bandymas kažką sau įrodyti nukonkuruojant kitą moterį. Gal tiesiog gailestis bei motiniškas rūpestis. Bet dažniausiai tokie nelygiaverčiai santykiai turbūt prasideda dėl nepilnavertiškumo ir netikėjimo, kad yra verta daugiau.
Ne visada tas netinkamas vyras yra koks nors specialiai piktybiškas žmogus. Kartais jis tiesiog netinkamas tai konkrečiai moteriai: ji jam per jautri, per daug atsakinga, per daug sureikšmina santykius ir per smarkiai kabinasi už draugo. O vyras gal žiūri į viską lengvai ir meilė jam - nuotykis, kai merginai ji - viskas. Vyrui reikia savarankiškumo ir draugės, moteriai - partnerio, priklausomybės ir turėti į ką atsiremti.
Iš tokių skirtingų žmonių bendravimo gimsta tik dramos. Iš pradžių mergina įsimyli ir skraido padebesiais, bet vėliau tampa akivaizdu, kad jiems ne pakeliui. Ir prasideda ašaros… Jis vėl nepaskambino, nepalaikė už rankos sunkiu momentu. Draugės planuoja šeimas ir vaikus, o ji… vieniša poroje.
Kokia išeitis? Sakote, kad skirtis? Vienareikšmiškai teisinga, bet taip sunkiai įgyvendinama. Meilė netinkamam žmogui turi savybę būti beprotiškai stipri. Tai kaipgi jį paleisti? Atsakymo ieško metų metus… Ir taip tamposi tamposi, kol vieną dieną kažkoks santykių sprogimas vis tik viską nutraukia.
Pažįstamas scenarijus? Aš pati jau kelis metus stebiu tokią dramą greta savęs. Guodžiau merginą, kai su vienu netinkamu vyru skyrėsi jau penktą kartą, bet vėliau vis tiek susitaikė. Tai tebesitęsia. Žiūriu ir galvoju, kas jai neleidžia būti laimingai? Kodėl ji nemoka mylėti tinkamo žmogaus? O gal ašaros taip giliai jos prigimtyje, kad kitaip ir neįmanoma?
DarniPora.lt angliškai
2008 11 30 17:16
Apie tuos nevykelius…Dauguma merginu siais laikais per daug isrankios, todel bet koks menkas dalykas gali vaikina paversti nevykeliu…
Pavyzdziui, man tikrai patinka vaikinas, bet jis turi zalinga iproti: zoles rukyma…Bet del sito as nesistengiu nuo jo atsiriboti, nes galbut jeigu visi sitaip atsiribotu, jis visiskai nuslystu!?
Kitas atvejis: mano drauges vaikinas paliko mano drauge, nes esa jis jos nevertas, ji jam per gera ir pan…Manau, kad cia slypi kazkas daugiau…Antraip sitaip besielgianti zmogu tikrai galima pavadinti nevykeliu…
2008 11 30 17:38
Agniete, nemanau, kad kuo nors dėtas merginų išrankumas ir šie laikai. Visokių visais laikais buvo ir bus.
O dėl žolės rūkymo būčiau labiau kategoriška. Bendraudami žmonės supanašėja. Reikia save saugoti nuo blogos įtakos.
O dėl tokių atvejų, kai palieka, nes nevertas… Netikiu aš tuo! Kažko nepasako.
2008 11 30 17:39
Teko matyti, kaip viena dragė susidėjo su netinkamu žmogumi. Manau, kad jis jai sugadino gyvenimą… Iki jo ji buvo visai kitokia.
2008 11 30 17:48
Toma, įdomu, kiek tokioje situacijoje yra jos pačios atsakomybės..?
2008 11 30 17:51
Manau, kad draugaudamie ir jeigu tai ilga laika, zmones tikrai supanaseja…Bet nuslysti ir nueiti blogu keliu, jei tas zmogus ejo, tai gali tik silpnavalis…Kodel tas be zalingu iprociu negali jo patraukti geru keliu!?
2008 11 30 18:05
Prisiminkim mokykloje girdėtas pamokėles apie narkotikų žalą. Kiek narkomanų pradėjo įsigiję draugą, kuris rūko žolę? Nemažas procentas.
2008 11 30 19:53
“Meilė netinkamam žmogui turi savybę būti beprotiškai stipri.” Jei beprotiškai stipri, tai, vadinasi, protu nekontroliuojama ir kai visas vidus veržiasi prie to žmogaus, kaip drugelis į ugnį, į savo pražūtį.
Tai va, gal dešimtą sykį šitoje svetainėje klausiu: ką daryti su iškrypusia, t.y. nenaudinga, “intuicija” (nes intuityviais ir vadiname visokius neracionalius sprendimus). Tokiai intuicijai pasiduosi - bus blogai, nepasiduosi - irgi bus blogai, nes jausiesi, kad elgiesi ne pagal save = ne nuoširdžiai.
Kol kas atsakymo neradau.
Kodėl moteris lieka abejinga normaliems vyrams, o pasirenka diktatorių, kuris ją uja bei niekina visą likusį gyvenimą?
O aš, pvz., labai žaviuosi kunigais ir vienuoliais… Daug esu su jais bendravus ir bendradarbiavus, ir tikrai puikių, mylinčių, atjaučiančių, supratingų, dvasingų nemažai tarp jų esama.
Kažkada visai atsitiktinai krito į akį vienas vyrukas. Nepuoliau pažindintis - ne mano būdui, bet malonu būdavo kartais sutikti. Kai po kurio laiko jis tarp kita ko pasakė, kad svajoja tapti kunigu, širdy juoktis ėmiau - ir vėl (toks pats)!
Intuicija neapgauna… :))
2008 11 30 20:34
Tarp kitko…Kunigai irgi nusidejeliai…Dar visai neseniai akivaizdziai mane “kabino” diakonas(pries kunigus), tai kazkaip manau, ne jiems rodyti tokius jausmus…
2008 11 30 20:45
Danute,
suprantu tave del kunigų ir vienuolių:) Mokiausi kartu su būsimaisiais pastoriais - liuteronais. Nepaprastai įdomūs vyrukai - intelektualūs, turintys puikų jumoro jausmą, dėmesingi, dvasingi, filosofiški ir tuo pačiu paprasti, vyriški…Ir geri draugai..iki šiol liko.
2008 12 01 21:09
Danute, atsakymo, kas yra Jūsų vadinama “intuicija”, žmonės ieško metų metus. Tik save labai gerai pažinus įmanoma suprasti, kodėl intuityviai renkamės tam tikrus žmones. O kai aiškios elgesio priežastys, pradeda keistis ir pats elgesys.
Apie kunigus. Jie nepasiekiami, todėl ir žavi daugelį moterų. Girdėjau, kad nepasiekiamus žmones įsimyli tie, kurių žema savivertė. Niekam asmeniškai netaikau.
2008 12 02 00:25
na manau seis laikais vyrai renkas -todel ir isikalineja…..ju juk maziau tai ir iesko savo idialo…cia apie tai ka agniete rase:D isikalineja zodziu tie musu vyrukai:)teks emigruot i uzsieni-tam kad galetume rinktis :D
2008 12 02 00:26
juk mes LIETUVAITES-MES PACIOS GRAZIAUSIOS:D:D:D
2008 12 02 01:38
Man kai kurie kunigai ir vienuoliai patinka pirmiausia dėl to, kad sugeba atsižadėti savo asmeninio patogumo ir malonumų - jie kaip kariai, turi Dievo karalystės patriotizmo idealą ir jo siekia, o ne sau naudos. Ir tuo pačiu išlieka neužkietėję (nes tarnauja Viešpačiui, kuris gyvas čia ir dabar, o ne kokiai sustingusiai ideologijai), tikrai žmogiški, plačios širdies daugeliui, nes atsisakė tokio mums visiems mielo užsidarymo dviese. Šilto jaukaus glėbio, šeimos židinio… Išėjo paskui Kristų kitiems tarnauti, guosti, padėti..
Kai žmogus dėl didesnės vertybės sugeba be verkšlenimų ir savęs gailėjimo paaukoti mažesnį gėrį, paprastai asmeninį patogumą, jis tampa kilnus. Tuo ir žavi.
2008 12 02 11:46
G.Markeso mintis: negaišk laiko su žmogumi, kuris neskiria laiko Tau…
aš irgi mačiau tokią dramą. Gyvenimo džiaugsmo ir pasitikėjimo kupina mergina tapo nuolatine psichologų ir psichiatrų kliente. Tiesiog ji įsimylėjo vangų, tingų ciniką keliolika metų vyresnį už save…
2008 12 02 14:15
Danute, nesutinku su jumis…Kodel jus kunigavima laikote auka? Tai anokia auka, nes visu pirma jie pasirenka si kelia ne kaip kancia, o kaip troskima…Tai tas pats, kaip vienas nori tapti kunigu, kitas gydytojas, dar kitas muzikantu…Tarkim muzikantai, jie daug koncertuoja, tai taip pat kazkuria puse nebuna visada salia seimos nariu…Kunigai zino kur eina, jei uzdirba daug ir dar kiek meiluziu turi…!!!Negalvokit, kad viskas taip grazu…Beabejo ne visi tokie…
2008 12 02 15:27
Pritarčiau Agnietei, kad tarnavimas Dievui dažnai yra ne auka, o troškimas. Pavyzdžiui, kažkada galvojau, kad vienuolės yra labai nelaimingos, todėl ir pasirinko tokį gyvenimo kelią. Susipažinusi su keliomis, įsitikinau, jog yra visai ne taip. Tai labai laimingi žmonės, kurie gyvena taip, kaip nori. Šeimos atsisakymas nebuvo auka, tai buvo pasirinkimas, kad turėtų tai, kas joms svarbiau.
2008 12 03 01:48
Kaip žmogus bepasirinktų - šeimą ar vienuolystę - ištverti iki galo sunku visur. Svetima laimė tik atrodo lengva. Vienuoles/us irgi užpuola abejonės, nusivylimai.
Šeimoj žmogui būti tarsi natūraliau.
Laimingas, kas savo gyvenimo kelią pasirenka atsakingai ir sąmoningai (toks, reikia manyt, išvengia straipsny aprašytų santykių) ir ištikimai jame išlieka, o ne kapituliuoja pirmam ar antram, ar trisdešimtam sunkumui ištikus.
Mano tėvų šeima nedarni, bet per 42 bendro gyvenimo metus jų santykiai šiek tiek pagerėjo - dažniau pasireiškia tarpusavio pagarbos… :)
Taigi tobulėja(m)…
Ar verta buvo dėl tokio rezultato jiems drauge ištvert, ar ne? :)
2008 12 03 18:00
Kitas atvejis: mano drauges vaikinas paliko mano drauge, nes esa jis jos nevertas, ji jam per gera ir pan…Manau, kad cia slypi kazkas daugiau…Antraip sitaip besielgianti zmogu tikrai galima pavadinti nevykeliu…
kas nepatyre tokio atvejo tas nesupras, patikekit zinau kaip sunku but to paliekancio puseje, kai tikrai zinai, kad jis man per geras, kai zinai kad jis vertas geresnes, kai ziuri zmogui i akis ir nelabai begali pasakyti tiesa, nes ta tiesa skaudi, ta tiesa paprasciausiai kad to zmogaus nemyli, o jis tave beprotiskai, bijai suteikt jam skausmo, gal nebijai, o tiesiog nenori, nes del taves jis jau buvo padares daug, zymiai daugiau nei tu del jo, ir ka jus patartumete tokiu atveju? tylet ir laukt kol pamilsi? o gal nepamilsi? o gal jam suteiksi per daug vilties, o gal netycia tuo tarpu praleisi kazka tokio ko gailesies paskui?
2008 12 03 21:02
Tas myleti netinkama,man kazkaip susisiejo su tokia situacija,kai tiesiog nusivili zmogum,kai tas/ta nepateisina kazkokiu lukesciu,paskubom darom isvadas,neretai negatyvias…ir truputi su ironija”kas nesa laime,neisvengiamai atnes nusivilima”:)
2008 12 04 10:47
Danute, manau rinktis, su kuo susieti gyvenimą, reikia labai atsakingai. Tuomet nereiks kentėti ir nebus labai didelių išbandymų.
2008 12 04 11:54
Agne, aš manau, - kad ir kaip atsakingai rinktumeisi, nei kančių, nei išbandymų (gal net labai didelių) greičiausiai neišvengsi. (Bent jau vienas išbandymas tikrai neišvengiamas - tai mirtis, su ilgesne ar trumpesne preliudija, o gal staigi.)
Viso kito numatyti neįmanoma.
Mes gi būtybės, kurių ateitis ir praeitis migloj skendi, savo gelmių nepažįstam, o dar kiek visokių pašalinių jėgų kiekvieno(s) asmeninį gyvenimą lemia…
2008 12 04 13:42
Zinot ash irgi esu tokioj situacijoj kuri aprasyta chia.. Sakot nepilnavertiskumo jausmas? Kad greiciausiai ne, nes matau, kad esu geidziama kitu vyru, matau kaip manimi zavisi kiti. Visad noriu, kad mano vyras butu stiprus kaip uola - buti mama vyrui ne man. Taciau, jis man netinkamas vyras, tik niekaip negaliu isakyti sau, kad jo nebemyleciau. Protu puikiai suvokiu, kad musu santykiai veda i niekur ir viena diena isirs.. mes isiskyrinejame daugybe kartu, taciau kol kas vistiek esame kartu.. Jei tai galima taip pavadinti. Is ties, kasdienes asaros, kad jis kazko nepadaro taip kaip ash noreciau, mane zudo, taciau niekaip negaliu jo nemyleti, nors labai noreciau, nes zinau, kad esu verta tokios meiles kokios noriu..
2008 12 04 15:47
Greiciausia as esu tas netinkamas, bet juk as nekaltas, kad pas mane skiriasi morales, pareigos, laisves suvokimas ir kad mane isimyli. Yra milijonai panasiu zmoniu, mastysena ir vertybemis, galima juk juos isirinkti. Nejau as turiu keistis, kai mane isimilejo ir priimti svetimo zmogaus poziuri i gyvenima. Mano nuomone draugyste ir meile prasideda
nuo salygos kad budamas paciu savimi, leidi zmogui buti paciu savimi
2008 12 04 20:46
Sani puikiai issakyta…jei nori ilgalaikiu ir tvirtu santykiu,buk savimi,ir leisk kitam buti savimi,dalinkis laisvalaikiu,vertybem,morale,laimejimais ir nusivilimais,poziuriu i kiekviena situacija… nenorejimas suprasti kitokios nuomuones,o butent noras pakeist zmogu ir veda prie tokiu minciu…Juk visi iki vieno esane skirtingi:)
2008 12 04 22:09
labai pažystamas scenarijus….kai ji tiksliai žino,jog gyvena ne su tuo žmogum,per ašaras nemato saulėtų dienų,daug kartų jį paliko ir vėl grįžo,nesilauja tvirtinti jog myli…..gal aš kažko nesuprantu,bet pro kur reikia žiūrėti,kad šitoj situacijoj įžvelgti meilę…..čia tikrai ne meilė,o saviapgaulė,baimė likti vienai didenė už baimę likti įskaudintai…tai čia tinka posakis-”vieną kartą skaudžiai nusivylus,antrą kartą nusivilti lengviau”….nesamonė.Gyvenam vieną kartą,ir savo pačios gyvenymą nematyti nieko gražaus,graužti save kad gyvenu ne su tuo…ar neatrodo kad pačios dėl to esam kaltos….įsiklausykim į kitą žmogų,įsiklausykim į savo norus….ir užuot sėdėjusios psichologų kabinetuose,pačios kažką darykim….mano kolegės gyvenymas lygiai toks pat kaip ir aprašyta…ji net žudytis bandė.Kai mes kolegės ją gerai “prirėmėm” prie sienos ir privertėm išklausyti mūsų nuomonės jos atsakymas buvo toks”čia man likimo skirtas kryžius ir aš jį nešiu”…..Tai pasakykit mielieji kurioj vietoj reikia rašyti žodį “MEILĖ”,tą tyrą ir žodžiais neapsakomą jausmą kurioj tokio gyvenymo vietoj reikia įterpti. Mano nuomonė,kad tokiuose gyvenymuose nėra vietos MEILEI,yra tik savanaudiškas noras būti šalia,kad ir sakaudinamai,kad ir nemylimai,kad ir per ašaras,bet būti su juo….toks gyvenimas yra savęs,kaip žmogaus,kaip asmenybės susinakinimas.
2008 12 04 22:30
Vilma kartais Meile yra buti vienam,nuo visko atsiriboti,kartais buti su kazkuo,su kitu zmogum,paskui vel su Savimi…Meile jau tokia-ji vaikscioja,ten kur jai patinka,ten kur kartais nepatinka Tau ar Man…o tvirta ir abipuse Meile yra didelis turtas,bet nevisi sugeba tai sukurti:)
2008 12 04 23:13
Irmantai,mano supratimu MEILĖ yra jausmas kurį augina,brandina ir puoselėja du žmonės,o noras būti su kitu žmogumi,kartais noras būti vienam ir nuo visko atsiribojusiam tai ir yra tik noras.O buti su kitu žmogum ir būti nelaimingam,tai ne Meilė,tai savižudybė.Ar gali būti laimingas žmogus,kai yra nemylimas?Negali….Ar gali nemylėdamas padaryti laimingą kitą žmogų-taip pat negali.Laimingas ir mylimas žmogus gal ir mato pasaulį rožinį,bet tikrai ne per ašaras.
2008 12 05 12:48
Danute, bet tik nuo mūsų priklauso, ar pasirinksim žmogų, su kuriuo gera, saugu, ar tokį su kuriuo iš pat pradžių kažkas kažkur nesiklijuos.
2008 12 05 12:50
Violeta, belieka palaukti. Ateis diena, kai kažkoks jo poelgis bus paskutinis lašas. Tuomet meilė praeis savaime.
2008 12 05 12:51
Sani, labai lengvai nusimeti atsakomybę. Tave myli, tu nekaltas? Jei matai, kad tam žmogui tie santykiai ne į gerą, kodėl juos tęsi? Patogu?
2008 12 05 12:55
Vilma, psichologų kabinetuose sėdėti tokiu atveju reikia tam, kad sužinoti, iš kur tas noras susinaikinti. Kai žinai, atsiranda ryžtas keistis.
2008 12 05 14:28
Kas sieja vyro ir moters meilę, meilę tėvams, meilę vaikams, meilę Tėvynei, meilę gamtai, (meilę Dievui), meilę kokiam nors vargšeliui ar vargšelei, meilę savo šuniukui, meilę draugams?
Ar visos šitos meilės užeina ir praeina?
Meilė tikrai daugiau, nei vien jausmas.
2008 12 05 19:23
Agne,nevardinsiu kiek kartų mane paliko,bet tie praradimai išėjo tik į naudą,sužinojau kad mylėti ir norėti būti su tuo žmogum yra du skirtingi galykai….aš visada buvau tikra kad manęs jis tikrai nepaliks,kad man šitaip neasitiks……klydau ir dar kaip klydau,tai buvo tik didžiulė baimė likti vienai…Aš jį mylėjau,ir dabar praėjus daug metų aš turbūt jį vis dar myliu,nes kaskart sužinojus apie jo nuopolius,aš meldžiu Dievą kad jo taip smarkiai nebaustų….o kartu būdami mes tikrai buvom nelaimingi….atsisveikinom nesiriedami,susitikę pasisveiknam,ir išsiskirimo priežastis buvau aš…kai suvokiau tai be psichologų pakalbos,pasidarė lenviau…nenorėtčiau laiko sukti atgal,nenorėtčiau nieko keisti….juk tik nesėkmė jei nesi mylima,o jei pati negali mylėti -tai jau tikra nelaimė
2008 12 07 13:32
Danute, kas yra daugiau nei Jausmas?
2008 12 07 13:35
Vilma, bet mylėti ir nebūti su mylimu man atrodo tokia kančia…
2008 12 07 16:17
bet tada supranti jog su tokiu žmogum nė neverta būti kartu,kak kankintis pačiai ir kankinti šalia esantį…
2008 12 07 20:22
“kas yra daugiau nei Jausmas?”
Pirma gal ir jausmas,
paskui jausmo apsvarstymas, įvertinimas,
tada - pasirinkimas, apsisprendimas (arba nuostata),
o ilgai tame apsisprendime/nuostatoje išliekant - geras įprotis (= dorybė)…
:)))
2008 12 08 09:28
Šiandien katalikų bažnyčiose yra švenčiama paslaptinga, man labai nuostabi, iškilmė - M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo.
Tai yra, prasidėjimo gyvybės, iki galo atviros Amžinai Meilei. Peržengiančiai žmogiškus vienadienius jausmelius.
Šita Meilė tam, kas tiki Dievu, kasdien kaip saulė šviečia -
kartais atvirai, kartais pro debesis, lietų ir audras… Ir, jei žmogus jai atsiveria, ji padeda ištverti sunkumus, mylėti pasirinktą kitą ištikimai, iki galo ir dovanai
(ne už nuopelnus, grožį ar seksualumą)
2008 12 08 11:55
Vilma, vienatvė gali būti dar labiau kankinanti…
2008 12 08 11:57
Danute, kai yra jausmas turbūt kiti dalykai ateina kaip savaime suprantami…
2008 12 08 14:00
Agne,
negaliu patikėti, kad būtumėte tokia naivi, kaip paskutinysis Jūsų klausimas. :)
Aišku, kad NEateina kaip savaime suprantami…
2008 12 08 20:45
Agne,nu kodėl būtinai reikia kankintis,vienai kankintis ar kankintis šalia netinkamo.Nu gal reikia kartais ir proteliu vadovautis,ne vien tik jausmais.Labai mes merginos norim savo moteriškumą paryškinti,paverkšlenti kad kas nors pasigailės ir verkiančioms petį pakiš….o kur išdidumas,kur orumas,kur dingo ta maloni panelė,kuri pakerėjo tą netinkamą,kuri galbūt sudaužė ne vieną širdelę….juk kad ir netinkamas,bet juk tiktai ne geležinės kantrybės-juk nuolatinio ašarojimo rezultatas aiškus-būsi palikta,įskaudintair viena.Reikia nors savigarbos turėti užuot būti amžina kankine.
2008 12 09 16:00
Vilma, nuo “reikia” iki realių veiksmų ilgas kelias. Gerai, kurioms užtenka stiprybės jį nueiti.
2008 12 13 18:02
Manau, mylėti yra svarbiausia. Meilė neklausia, kada, kaip ateiti. Ji arba yra, arba nėra. Savęs žeminti tikrai nereikia leisti, o mylėti ir neturėti žmogaus šalia geriau, negu visai nemylėti. Net meilė be atsako yra geriau, nei meilės nebuvimas…
2008 12 14 17:31
Daiva, bet meilė, kuri žlugdo asmenybę, yra blogiau negu meilės nebuvimas…
2008 12 14 19:10
Agne, o kokia meilė žlugdo asmenybę? Jei žlugdo, tai ne meilė, o baimė, liguistas prisirišimas. Tikrai mylint kančių nėra, nepriklausomai nuo to, ar kitas žmogus atsako meile, ar abejingumu. Kaip Vilma rašė, “mylėti ir norėti būti su tuo žmogum yra du skirtingi galykai…”. Ir “nesėkmė jei nesi mylima,o jei pati negali mylėti -tai jau tikra nelaimė”. Kai tikrai myli, tai džiaugiesi mylimo žmogiuko laime net šalia kito žmogaus…
2008 12 15 14:29
Manyčiau per daug idealizuojame meilę. Tokie nuoširdūs jausmai aišku patys tyriausi. Bet visiškai normalu yra jausti liūdesį, apmaudą, pavydą, kai nesi su mylimu. Ta ideali meilė gal 1 atveju iš 100 nutinka, tai negi visos kitos ne meilės?
2008 12 24 08:46
“Ta ideali meilė gal 1 atveju iš 100 nutinka, tai negi visos kitos ne meilės?”
visos kitos yra nelaimingos meiles:)jeigu tu myli, o taves ne argi galima kažkuo džiaugtis ir būti laimingu vien todėl, kad tavo mylimasis jau su kita? labai noreciau pamatyti tą žmogų kuris tai sugeba…
juokinga, kai po tokios situacijos du žmonės dar bando likti draugais…
Taip meilės neužsisakysi ji ateina ir išeina, bet deja nevisada tada kada norisi…lygiai taip pat nėra lengva padaryti “restart” savo galvoje, kai supranti, kad šitoj puotoj tu jau nedalyvauji…
belieka laukti ir tikėtis, kad ji ateis vėl, tikrai ateis ir gal būt jau šį karta bus ta viena iš šimto, ta ideali meilė.
2008 12 24 13:55
99 iš 100 meilių yra nelaimingos? Nesutinku. Nėra juk pasaulis toks niūrus. Dauguma tų meilių tiesiog tokios kasdieniškos, truputį pridvėsusios, neutralios.
2009 01 11 13:20
Agne , as nenusimetu atsakomybes, sitoje situacijoje, mano atsakomybes is vis nera. Ar tam zmogui i gera ar i bloga cia jau jai spresti. Mano nuomone meile tai pirmiausia yra mano busena, ir pritariu Nerijaus nuomonei, kartais gal reikia pabuti vienam ir pasinarplioti savyje, o ne analizuoti kito zmogaus poelgius. Jis yra toks koks jis yra, ir jai truputi ji pakeistum ar padarytum kaip Tau atrodo teisinga. Cia nebebutu tas pats zmogus, kuri Tu pati ir myli.
2009 01 12 13:27
Sani, nesutinku, kad nėra atsakomybės. Blaivia galva matai daug aiškiau nei kitas, užpiltomis meile akimis.
2009 01 19 14:39
Surasti abipuse meile, be jokiu proto isikisimu -tiesiog labai sunku. Jaunyste- ieskojimu metas. Taciau kai tau netoli puse simto, tai gyvenimo patirtis sako: geriau isteketi uz to kuris tave myli, nei uz to kuri tu myli, o jis nepakankamai. Pirmu atveju, tu situacija kontroliuosi, o antru - visa gyvenima virpesi, kaip pertempta styga, nezinodama kada jis ja nutrauks.
2010 03 14 21:14
Turiu mylimaji ir esu laiminga, patyrem daug visko, net skirybas,bet dabar po ivykusio luzio viska staip tobula, kad net atrodo jog sapnuoju <3
2010 07 04 12:57
turi umergina kuri mane isdave,as ja tikejau o ji tai papsielge,bet sirdis nori jai atleisti o protas sako kad ji netinkama,ne tneisivaizduojiu ka daryti,o sirdi taip duria,kas ta patyre supranta..
2011 01 09 18:23
as pati toki dabar gyvenima gyvenu…Seniau buvau laiminga per dienas sypsodavausi juokaudavau,bet kaip sutikau vedusi vyra kuris labai man patiko ir patinka mano akyse ir veide tapo liudesys ir asaros per dienas.Kiek kartu norejau ji palikti,bet man tai neisejo,nes buvau per silpna tai padaryti jis mane kankino o as vel su juo susitikinedavau leisdavau dienas,bet dar statau save ant koju ir bandau uzsiimti kuo nors kad mintys nebutu apie ji ir pamirstau. Jis zino kad as ji labai myliu,bet jis ne man skirtas dar kalu sau i galva ir kaip nors pabandysiu dar tikrai ji palikti ,nors ir su didziuliu skausmu sirdyje,bet gal kaip nors atkentesiu as tai.Ir tu laikykis nes is tavo pasakojimo supratau kad ir tavo sirdute issirinko ne ta..:)*
Dec 17th, 2008 at 19:11
[...] tiek norintis palikti, tiek tas, kuriam tai gresia, jau nemažai rašėme. Galite pasiskaitinėti čia, čia, čia arba čia. Tačiau filosofiniai pasvarstymai ne visuomet padeda ištverti [...]