Nematai, ir širdies neskauda
Turiu tokią draugų porą, kurią paprastai vaadinu FENOMENU. Nes jis meninkas, ji - būsima verslininkė, visų galų meistrė, jis kategoriškas ir užsispyręs, ji griežtesnė nei kategoriška, jis - burbeklis, ji - sarkazmo meistrė, jis - preciziškas tvarkinguolis, ji - kuiteklė.
Na, apibūdinti sunkoka, tačiau apibendrindama galiu pasakyti, kad kartais stebiuosi, kaip jos neišvaro iš proto jo nuolatinis burbėjimas ir kaip jis susitaiko su jos visko išmanymu. Ir atsakymas teateina vienas - MEILĖ.
Ir iš tiesų gražu man, kad jie ir pasipyksta, ir patraukia viens kitą per dantį, ir kartais neatsiplėšia vienas no kito. Tik vis stebėdavausi - kodėl į vakarėlius kartu jie neina?
Ir štai vakar nušiaušėm visi kartu pasilinksminti - diplomų atšvęsti. Kursiokų kalbos, alkoholis, euforija… Galiausiai JIS gal iš džiaugsmo, gal nuo jau minėtų dalykų mišinio, pameta galvą ir pradeda kvailioti - šokti, rėkaloti ir pan. Man kas - man nieko! Sėdžiu, stebiu, juokiuos - gi žmonės įvairiai atsipalaiduoja. O JI tuo tarpu triskart patikrino, ar brangiausias nepametė piniginės, ar vis dar tebeturi telefoną ir ar tikrai dar pamena savo vardą. Galiausiai jie draugiškai nusprendžia važiuoti namo.
Ir jau beveik eidama pro duris drauge man sako: žinai, gal todėl ir neinu “tūsintis” su juo - nematau, ir širdies neskauda. Kai eina vienas, žinau, kad jei išėjo, tai ir grįš. Bet kai turiu galimybę stebėt jo kvailiojimus, įsijungia nenugalimas noras saugoti, rūpintis, globoti, kuris galiausiai išauga į “mums jau laikas namo”. O būt antra mama nėra šaunu… Todėl mieliau jį išlydžiu vieną.
Va tokia istorija. O moralas - na juk tikrai neprivalo pora nuolat būt sulipus. Svarbiausia pasitikėti ir paleisti. Ir laukti grįžtant… Va kodėl žaviuosi šiais savo draugais, nes jie moka vienas kitą paleist. Linkiu to visiems!
DarniPora.lt angliškai
2009 06 20 19:31
Tai jau tikrai,kartais pasilinksmint geriau be antros puses:)
2009 06 21 21:24
ot matai..isleisti!!! ir kas cia ypatingo? juk iseina ne 1 men, o tik vakarui!!! as visada ir leidziu ir pati einu su draugem , be vyru i vakarelius, nes taip geriau!!!
bet va sakykit, ar neturetu sirdies skaudeti, kai isvaziuoji toli, ir tada jau nei matai nei zinai, o jis tau pasako - kad varo prie juros savaitgaliui, su darugais, be jokios panos!!!
Ar tada patiketumet? Ar neimti i galva? o kaip negalvoti apie blogiausia? o jei is tikro nieko blogo jis nedaro, bet nesusilaikai neitarinejus????? ka tada?
2009 06 22 15:52
Išties neprivalo. O kodėl atskirai?! jei viso pradžia būti kartu?!
O šis susižavėjimas pasibaigs po kažkurio tūso. (Norėčiau būti neteisus)
2009 06 24 13:19
To ”Ledams ant pagaliuko”:
Būtent - reikia pasitikėti. Ir išleisti. Ir negalvoti blogiausio. Argi Jūs, kai būnate kur su draugėmis, darote kažką blogiausio??? Na, čia tikrai nuoširdžiai: visada išleisdavau, ir tikrai niekad neįtarinėdavau… Tiesiog jeigu myli, jauti tą žmogų, pažįsti ir turi juo pasitikėti. Ir turi suprasti, kad ir jis nori tam tikros laisvės, erdvės, jo draugų, o jeigu jam bus gerai su Jumis, jis niekur nenužygiuos į šoną… Kuo daugiau nelaikai ir viską leidi vyrui, tuo labiau jie niekur nebėga ir gerai elgiasi ir grįžta pas tave kaip į ramų, suprantantį ir laukiantį jo uostą…
2009 06 30 02:50
Nematau nieko išskirtinio pačiame kitos pusės išleidime pasilinksminti, tačiau turiu kitą (esminę) problemą aprašytame santykių modelyje (dėl ko nelaikau jo net arti tobulo): jei kitą žmogų iš tiesų myli, esi linkęs jo trūkumų tiesiog nepastebėti (ar, tiklsiau, nelaikai jų trūkumais). Natūralu, koks skirtingas kitas žmogus bebūtų, tai tavęs neerzina.
“Meilė akla” - kaip tik tai ir reiškia: visas pasaulis aplink mus gali kuždėti įvairiausius mūsų antrosios pusės trūkumus ir erzinačias savybes, tačiau mums - jis tobulas. Teiginys, jog mus kitas žmogus (ar jo elgesys) erzina, tačiau mes taip mylime, jog jam tai “atleidžiame” (ar su tuo susitaikome) prieštarauja pats sau.
2009 06 30 14:26
To “ugnelė”..
come ooon, kam tas “reikia”, kam tas “tu turi”? Juk per tuos “reikia” mes ir pamirstame ko is tiesu norime, ko MUMS reikia,.. kaip buti laimingais pagaliau. Kaip rodo patirtis, dazniausiai reikia kazkam, bet ne mums (buna ir isimciu, no question :). Visi tie “reikia” sukelia itampa, o po to ziurek be chemijos ir neuzmiegi… Bet va gerai sakai, kad “jeigu myli, jauti tą žmogų, pažįsti ir [...] juo pasitiki…”. Jei zmogelis vertas pasitikejimo, nereiks saves versti “negalvoti blogiausio” - tai vyks naturaliai. Kai atsiranda “reikia”, atsiranda iliuzija, daznai slepianti dalykus, kuriu nenorime matyti…
2009 07 22 22:24
gražus žodis - kuiteklė
2009 08 22 09:19
Is savo labai skaudzios patirties galiu pasakyti viena - jeigu vienas itaryneja kita, vadinasi pats nera „sventasis” tokiais atvejais. Ir scenos keliamos vos kazkur isejus be jo, uztrukus, neatsiliepu i skambuti ar pan. parodo, ka tokiais atvejais jis pats daro. Matyta, irodyta, isgyventa.