Pabaiga yra pabaiga||Santykių dilemos

Man kartais atrodo, kad dabar madinga skiriantis su vaikinu/mergina išlikti “draugais”. Parodyti aplinkiniams, kad net pasibaigusi meilė gali išlaikyti draugiškus ir gerus santykius, tampa beveik principo reikalu. “Mes išsiskyrėm, bet vis tiek puikiai sutariam!” – iš paskalų žurnalų puslapių šaukia žinomi žmonės. “Jis vis tiek liko mano draugas” – pasisako draugė, kai nutraukia santykius su buvusiu mylimuoju.

Ilgą laiką man tai atrodė laibai šaunu. Na tikrai – kas gali būti geriau, nei žmogų, kurį mylėjai, visada turėti šalia. Kad ir kaip draugą.

Bet štai šiandien patyriau nušvitimą klausimo pavidalu: “Ką tai reiškia likti draugais su buvusiu mylimuoju?”.  Kaip gali žmogus, kurį mylėjai, būti tik draugu? Juk draugus mes mylim kitaip. O meilė nėra toks lankstus dalykas, kad žaibo greitumu transformuotųsi į kitokią kokybinę išraišką.

Tai ką mes darome deklaruodami apie “draugystę” su buvusiu vaikinu/mergina? Bet kokiu atveju, labai retai skiriamasi abiejų sutikimu. Daug dažniau nutinka taip, kad vienas iš poros vis dar turi vilčių, kažkiek tebemyli, ilgisi. Užtikrintas, kad santykiai nebeturi ateities, dažniausiai būna tik vienas. O kitas – dar dvejoja.

Tokiu atveju “išlikti draugais” gali reikšti du dalykus: 1) Tas, kuris santykiuose nebemato ateities, nori pasilikti šiokį tokį atsarginį variantą; 2) Tas, kuris dar myli, nori pasilikti viltį. Nei vienas, nei kitas iš variantų man nė velnio nesisieja su draugyste.

Juk draugystė, tai toks ryšys, kai žinai, kad žmogus, kurį vadini draugu, tau bet kada padės. Ar liūdėdamas kreipsiesi į buvusį mylimąjį..? Ypač kai tikrai yra vilties, jog vis dar puoselėji jam šiokius tokius jausmus. Ne, turbūt nesikreipsi. Taip pat draugystė leidžia mums dalintis džiaugsmais. Argi pulsi skambinti žmogui, su kuriuo išsiskyrei, kai gauni paaukštinimą darbe..? Turbūt ne, nes turi kitų draugų, kurie su tavimi būna ilgesnį laiką ir žino, kaip laukei to paaukštinimo.

Čia – patys primityviausi pavyzdžiai. Tačiau jie atskleidžia, kad sakydami, jog buvęs mylimasis nuo šiol bus mūsų draugas, gerokai save apgauname. Žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kai mylimaisiais tampa draugai, kurie nuo vaikystės kartu tampėsi pakiemiais, paauglystėje kartu pradėjo rūkyti, o studijų metais nusprendė, kad greičiausiai myli vienas kitą. Ši situacija – išmintis, verta atskiro įrašo blog’e (pasilikime ateičiai..). Tačiau didesnė dalis atvejų, kai “sudrauginame” mylimąjį, mano galva, tėra maskuotė. Tebemylintis maskuoja, kad vis dar turi vilčių, o nebemylintis – kad nustojo mylėti.

Juk keista, kad meilė baigiasi. Ypač jei kartu praleisti keleri metai. Kaip gi atrodys, kad tiek laiko mylėjęs, ėmiau ir nustojau..? Kaip gi atrodys, jei vis dar myliu, o bendrauti negaliu..? Manau fenomeną “nuo šiol mes liksime draugais” didele dalimi nulemia tas visuotinis noras įtikti masių nuomonei ir baimė “ką žmonės pasakys”.

Štai šioje vietoje mielai prisimenu E. Hemingvėjaus (oi, berods tikrai jo…) žodžius: “Negadinkite meilės draugyste – pabaiga yra pabaiga”.

Comments are closed.