Vienatvė. Kartais ji užklumpa netikai. Kad ir neilgam, kad ir dėl objektyvių priežasčių. Bet ją išgyventi visada skausminga.
Susigavau nemalonų peršalimą. O tai reiškia savaitę tūnojimo vienišuose namuose. Sloga ir mėlynas liūdesys. Žiūriu per langą į tai, kaip nesninga. Į skubančius žmones. Į savo norą įkvėpti gryno oro (todėl jau ketvirtą kartą šiandien vėdinu kambarį).
Sunku dirbti, kai skauda galvą. Rymau prie šio dienoraščio jau valandą bandydama logiškai sudėlioti mintis apie savo melancholiją. Susirgus atsiranda labai daug laiko galvoti apie liūdesį. Nes optimistiškos mintys sudega aukštoje temperatūroje. Liūdna, kad praleidau vieną linksmiausių šiemet kalėdinių vakarėlių, šokių pamoką ir draugišką pasisėdėjimą savoje kompanijoje. Jau bloga nuo karštų arbatų. Ir nuo bukų komedijų per televizorių.
Jaučiuosi pasiilgusi įprastos kasdienybės. O dar labiau šilumos ir vasaros, kada nepuola bjaurūs virusai, kada galima valgyti daug ledų.
Gal turėčiau džiaugtis… Juk gavau progą savaitę pasyviai pailsėti. Per ją gal atsigaus mano kūnas, bet nuo vienatvės ir monotonijos nusikamuos siela. Nuo vienišumo jausmo nepadeda daktarės paskirti vaistai. Gal Jūs turite ką pasiūlyti? Man reikia stebuklingo recepto nuo virusinės monotonijos.
Skaitau, ką parašiau. Karščiuojančios mintys nesiriša į vientisą tekstą. Tikiuosi atleisit.
Comments are closed.